Man iš ties sunku ką nors parašyti ir papasakoti, nes daug visko įvyksta kiekvieną dieną, bet viskas po truputi tampa taip įprasta, kad net keista apie tai rašyti, lyg toks dalykas (kaip pavydžiui kasdienis bandymas nebūti parblokštam motorolerio) būtų stebinanti naujiena.
Prieš porą dienų savo kailiu patyriau kaip stipriai italai myli maistą ir kiek daug jie valgo sekmadieniais. Giuseppe pagamino makaronus, kuriuos suvalgius jau jaučiausi daugiau nei soti, o tada žiūriu- ateina dar su lėkštėm prikrautom kepsnių ir bulvių košės su grybais! Aš šiaip ne taip iš mandagumo susigrūdau pusę tos porcijos, bet daugiau nei per kur negalėjau, o mano italai ne tai, kad viską suvalgė, bet dar ir makaronus, ir mėsą užsikando su riekėmis ciabattos. Giuseppe dar apelsinų porą po to kaip balandis susipurtė lyg niekur nieko ir tikrai neatrodė persivalgęs. Kažkaip po to net vakarienės nesinorėjo.
Labai keistai iš pradžių dar atrodė visi tie vaikai važinėjantys motoroleriais, bet dabar jau net nebestebina kai pamatai motoroleriu važiuojančius iki mokyklinio amžiaus vaikus, ne tik kad be šalmų, bet ir vos ne stovinčius ant sėdynių (nuotraukoje įsižiūrėjus matosi ant motorolerio sėdinčios dvi moterys ir du vaikai-vienas priekyje laikosi už vairo, kitas sėdi per vidurį. Kažkurią dieną mačiau du apie 8-9m berniukus vienus važiuojančius motoroleriu ir žinoma apie šalmus net nėra kalbos. Čia kelių saugumas niekam neįdomus. Kaip man Lietuvoje draugai sakydavo neit per gatvę degant raudonai, tai čia iš pradžių sakydavo- o ko tu lauki? Bet dabar jau pripratau, kad nereikia laukti tos žalios, nes jos arba niekada nesulauksi arba šiaip juokingai atrodysi belaukdamas. Ir šiaip įgauni tokius instinktus kaip lūšies, kai viską aplinkui intensyviau girdi ir jauti, nes kitaip nežinotum kada pasitraukti į šoną pro šalį pralekiant motoroleriui (tose mažytėse gatvelėse tikrai nėra jokių šaligatvių).
Dar savo kailiu pajutau, kad labiausiai Napolyje reikia bijoti vaikų, o ne kokių užpuolikų, kurie yra tik mitas. Vasario 12 d vyko karnavalas, kuris yra labai populiarus visoj Italijoj (kažkas panašaus į Užgavėnes) ir diena, prieš pat grįžtant namo, susitikau kokius tris mažius (iki 9m), kurie man praeinant pradėjo purkšti į veidą ir plaukus tokias baltas putas. Gerai, kad ten paprastos skutimosi putos ar kažkas panašaus, kurios nei graužia, nei ką, tik šiaip nemalonus jausmas ir paskui reikia visą tai nusiplauti. Juokingiausia, kad aplinkiniai net neatrodė nustebę, o keli italai išėję iš greta esančios kavinės nuvijo tuos vaikus, atnešė servetėlių, kad nusivalyčiau, tik gūžtelėjo pečiais ir sako: "karnavalas..."
Man iš ties sunku ką nors parašyti ir papasakoti, nes daug visko įvyksta kiekvieną dieną, bet viskas po truputi tampa taip įprasta, kad net keista apie tai rašyti, lyg toks dalykas (kaip pavydžiui kasdienis bandymas nebūti parblokštam motorolerio) būtų stebinanti naujiena.
Prieš porą dienų savo kailiu patyriau kaip stipriai italai myli maistą ir kiek daug jie valgo sekmadieniais. Giuseppe pagamino makaronus, kuriuos suvalgius jau jaučiausi daugiau nei soti, o tada žiūriu- ateina dar su lėkštėm prikrautom kepsnių ir bulvių košės su grybais! Aš šiaip ne taip iš mandagumo susigrūdau pusę tos porcijos, bet daugiau nei per kur negalėjau, o mano italai ne tai, kad viską suvalgė, bet dar ir makaronus, ir mėsą užsikando su riekėmis ciabattos. Giuseppe dar apelsinų porą po to kaip balandis susipurtė lyg niekur nieko ir tikrai neatrodė persivalgęs. Kažkaip po to net vakarienės nesinorėjo.
Labai keistai iš pradžių dar atrodė visi tie vaikai važinėjantys motoroleriais, bet dabar jau net nebestebina kai pamatai motoroleriu važiuojančius iki mokyklinio amžiaus vaikus, ne tik kad be šalmų, bet ir vos ne stovinčius ant sėdynių (nuotraukoje įsižiūrėjus matosi ant motorolerio sėdinčios dvi moterys ir du vaikai-vienas priekyje laikosi už vairo, kitas sėdi per vidurį. Kažkurią dieną mačiau du apie 8-9m berniukus vienus važiuojančius motoroleriu ir žinoma apie šalmus net nėra kalbos. Čia kelių saugumas niekam neįdomus. Kaip man Lietuvoje draugai sakydavo neit per gatvę degant raudonai, tai čia iš pradžių sakydavo- o ko tu lauki? Bet dabar jau pripratau, kad nereikia laukti tos žalios, nes jos arba niekada nesulauksi arba šiaip juokingai atrodysi belaukdamas. Ir šiaip įgauni tokius instinktus kaip lūšies, kai viską aplinkui intensyviau girdi ir jauti, nes kitaip nežinotum kada pasitraukti į šoną pro šalį pralekiant motoroleriui (tose mažytėse gatvelėse tikrai nėra jokių šaligatvių).
Dar savo kailiu pajutau, kad labiausiai Napolyje reikia bijoti vaikų, o ne kokių užpuolikų, kurie yra tik mitas. Vasario 12 d vyko karnavalas, kuris yra labai populiarus visoj Italijoj (kažkas panašaus į Užgavėnes) ir diena, prieš pat grįžtant namo, susitikau kokius tris mažius (iki 9m), kurie man praeinant pradėjo purkšti į veidą ir plaukus tokias baltas putas. Gerai, kad ten paprastos skutimosi putos ar kažkas panašaus, kurios nei graužia, nei ką, tik šiaip nemalonus jausmas ir paskui reikia visą tai nusiplauti. Juokingiausia, kad aplinkiniai net neatrodė nustebę, o keli italai išėję iš greta esančios kavinės nuvijo tuos vaikus, atnešė servetėlių, kad nusivalyčiau, tik gūžtelėjo pečiais ir sako: "karnavalas..."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą