ilga kaip šimtmečiai diena

Šeštadienis prasidėjo ramiai- su puodeliu kavos ant saulės nutviekstų laiptų (atsiprašymas už lyrinius nukrypimus) ir buteliu vandens. Namie buvom tik aš, Silvia, Adriano ir Luca (dar Martin, bet jis kaip ir Timi nelabai egzistuoja mūsų kasdieniniame gyvenime). Nieko labai stipriai neveikėm- kalbėjom, žaidėm kortom, klausėm muzikos, grojom gitara, išalkom, užsimerkėm lešių. Tada aš išėjau nupirkti salotų ir tuno, o grįžus tiesiog ore pajaučiau sujudimą. Luca sako: Silvia ir Adriano važiuoja į Romą protestuoti prieš rinkimus. Nori kartu? Išvažiuojam už 20min. Aš aišku nemirksėdama pasirašiau ant šitos avantiūros, kaip ir ant visų kitų nuotykių. Greit susipurtėm kaip balandžiai tuos lešius ir išvarėm į stotį. Šokom į traukinį ir 9h30 buvom Romoj. Greitai išgėrėm šotą kavos ir su metro nuvažiavom iki Barberini stotelės, nuo kurios netoli reikėjo eiti iki Parlamento, kur vyko protestas. Silvia su Adrianu truputi susinervino, kad aš orientuojuos Romoj geriau nei jie, bet ką padarysi (muahaha). Prie parlamento viskas žinoma buvo aptverta ir saugoma policijos pareigūnų, o žmonių deja nebuvo labai daug (150-200), nes apie ta manifestacione pranešta tik ryte. Bet vis tiek buvo pakankamai, kad policininkai pasirodytu su šalmais, skydais ir lazdom. Aišku tai buvo tik profilaktiškai, nes niekas nieko piktybiško nedarė, tik rėkavo, dainavo ir t.t. Pravaikščiojom su visa minia valandų valandas, sėdom gatvėse, kai policininkai užblokuodavo kelius, virš galvų ratus sukančio sraigtasparnio garsas tik dar labiau audrino minios emocijas. Susiradom naujų draugų ir nuėjom pavalgyt pasibaigus visai tai beprotybei. Basta. 2h ryto ir mes nebeturim ką veikti, nei kur miegoti. Atsisėdom tiesiog aikštėje ir būtume gal net užmigę, jei būtumę norėję miego. Bet nenorėjom, todėl nusprendėm pabūti turistais Romoje nakti. Kaip gera vaikščioti Romos gatvėmis, kai šios nėra užkimštos turistų. Nuėjom prie Trevio fontano- o ten kone nė gyvos dvasios. Pasėdėjom, pasigrožėjom fontanu (Silvia ir Adriano studijuoja skulptūrą, tai man papasakojo visokių subtilybių), o tada patraukėm toliau- link Panteono ir piazza Navona, kurioje kaip visada (net nakti) skambėjo muzika. Buvo vos keli zmonės, bet keleta diedukų grojo gitara ir mes žinoma patraukėm tiesiai link jų. Atsisėdom priešais juos ir dainavom kartu iki pat 5h ryto. Tada sulaukėm saulės, nuėjom į kavinę išgerti kavos, nes jėgų žinoma buvo likę minimaliai ir vėl patraukėm link parlamento. Sekmadieni prisimenu tik per miglą, nes kas kiek laiko vis kažkur užmigdavom- aikštėj, ant laiptų, ant bordiūro prie parduotuvės.. visą dieną iš dalies prašvaistėm laukdami 15h turėjusio vykti kito protesto. Tądien žmonių buvo kur kas daugiau, bet mes nebeturėjom jėgų, todėl pabuvom porą valandų ir patraukėm link stoties. Ta ilga kaip šimtmečiai diena tapo viena įdomiausių patirčių kokias esu turėjusi.

Ernesta klausė ar paminėsiu ją bloge

Dabar papasakosiu visą (+-) tiesą apie ryklį (a.k.a. Romą) po to, kai atvažiavo bella-Nesta, kurią pirmadienį atskridusią pasitiko saulė, aš ir oreo sausainiai. Visa diena buvo tokia saulėta ir šilta, kas galėjo pagalvoti, kad kitos dienos bus praktiškai non stop dušas? Visų pirma, tai tik po dviejų dienų supratau, kad ne visi mano draugai yra patrakę keliautojai antinai ir yra tokių kurie keliauja kaip normalūs žmonės. Pirma diena buvo ypač graži, saulėta ir šilta. Pasivaikščiojom truputi (jau girdžiu kaip Nesta prunkščia perskaičius "truputi"..), žinoma nuėjom tiesiai prie Trevio fontano- mano mėgstamiausios istorinės vietos visoj Romoj nuo tada kai pirmą kart ją pamačiau ir vien per šią savaitę ten buvau apie 4-5 kartus. Nežinau kodėl, gal dėlto, kad prieš tai nieko apie jį nežinojau ir nieko nesitikėjau (priešingai nei apie Koliziejų, kurį įsimylėjau pirmą kartą pamačius Gladiatorių ir kuris visiškai nepateisino lūkesčių),o gal dėl to, kad ir šiaip mane žavi vanduo ir jo tekmė.. Žinoma vėl prajuokinau grande latte mėgstančią Nestą su mažutėliu espresso, bet šį kart bent jau galėjau pasakyti- čia NORMALI (italai kavinėje net nesako: vieną "espresso", sako- vieną "kavos") itališka kava, nes praeitą kartą, mūsų trakų gatvėj aš jai padariau mažutėlį espresso, tai kokią savaitę iš manęs juokėsi. Susitikom tą vakarą ir su Matheus, bet šiaip ramiai pabuvom, o tai ta pasiutelė mano ex kambariokė visas 4 naktis Londone taip ir nemiegojo, tai bent tą naktį galėjo išsiparpti, iki to momento kai pažadino iš virtuvės sklindantis triukšmas. O kitą dieną ir pikniką prie Vatikano pasidarėm, ir kavos po didelį puodelį išgėrėm ir gelato sau leidom suvalgyti, po to, kai užlipom 501 laiptelį į Vatikano kupolą. Geriausia buvo, kai užlipom apie 200 laiptelių ir BASTA, nebėra kur lipti, tai paskui kaip kokios durnelės kokias 15 minučių ieškojom tų kitų 300 laiptelių į rojų. Vis dėlto galų gale juos radom ir pusiaukelėj net išgirdom lietuviškai dainuojantį storuliuką kunigą, kuris matos, kad ne pirmą kartą ten lipo, nes tuo tarpu kai visi kiti nei žodžio nepratarė ties kokiu 350 laipteliu, tas traukė sau lietuviškas daineles ir niekaip neužsičiaupė. Gaila tik, kad tas oras nebuvo labai itališkas ir labiau priminė Londoną ar Lietuvą, bet Romoj bent jau nelijo, o Napolis, tai ne tik, kad pasitiko su lietumi, bet gal labiau su audra, iš visų pusių pučiančiu vėju ir sulaužytais skėčiais besimėtančiais gatvėje. Prikalbinau Owi (merginą iš Indijos, su kuria susipažinau hostelyje) trečiadienį ryte važiuoti kartu su mumis i Napolį, o paskui į Pompeo. Nepaisant tikriausiai pačio šlykščiausio oro, koks gali būti Italijoj, sėdom į traukinį ir po 30min buvom Pompėjoj, kurioje atrodė, kad vėl išsiveržė Vezuvijus. Grįžus į Napolį, tiesiog privalėjom nueiti tikros Napolietiškos picos, nes Owi traukinys atgal į Romą buvo 20h. Ją išlydėję, tiesiog atsidarėm skaniausio ir pigiausio vyno už 2 eurus ir parašėm kokį tuziną atviručių. O kitą vakarą, išdžiuvę ir atsigavę po viso to vėtymo ir mėtymo, praleidom vakarą a la napolitan style, Napolio aikšėse su mano nerealiausiais kambariokais.

zinojau, kad esu Ragana/ I'm the luckiest s.o.b in the world

Roma yra tiesiog gniauzianti kvapa. Diena-nakti, saulei kylant-leidziantis. Nieko keisto, kad visi keliai veda i Roma.. Tiesa ji truputi brangoka, todel tam, kad kazka suvalgytum uz padoria kaina bandai labai gudriai eiti toliau nuo turistiniu vietu ir.. tada Roma sako tau vaffa-Napoli! Nes eini tarkim toliau nuo Trevio fontano ir atsiduri prie Panteono, tada eini toliau nuo Panteono ir apsidairai jog esi prie Koliziejaus ar dar vieno is Romos simboliu. Zodziu istorija be galo.. Taip jau yra, kai vaikstai po ko gero didziausia pasaulyje muzieju po atviru dangumi. O kalbant apie Raganas, tai esu viena is ju, nes sitame muziamiestyje nepasiklystu ir kazkaip be jokio zemelapio randu tai ko reikia. Pirma diena, pajudejau is stoties tiesiog kur akys mato ir po kokio pusvalandzio praejus kokius 10 ispudingu monumentu, pamaciau dideli kupola, ispudinga baznycia.. Labai ilgai negalejau patiketi, kad netycia atsiradau Vatikane, kuris yra visiskai kitoj pusej Romos. Pasirodo perejau skersai visa miesta (beliko pereit isilgai). Tiesiog sedejau prie obelisko, deginausi sauleje, kuri taip maloniai silde, ir laukiau savo hoster'io Matheus. Dabar: kodel as dievinu couchsurfing'a! Tai yra geriausias isradimas pasaulio istorijoj! (aisku, kad jis funkcionuotu reikejo israsti elektros lempute, interneta ir pan, bet vis tiek). Vieni nerealiausiu zmoniu, kuriuos esu kada sutikusi yra couchsurferiai! Ir nera daugiau efektyvesnio budo pazinti miesta, pajusti salies dvasia, pamatyti neturistiniu vietu (kaip katakombos) ir praplesti savo akirati (palyginus su kai kuriais cs, tai as visai ramiai keliauju). O su Matheus, tai bendravom kaip du vaikystes draugai simta metu pazistami ir erzindami vienas kita. Pirma vakara nuejom i cs vakareli, kuriame aisku buvo dalis italu, bet ir prancuzai (gera buvo vel pakalbet prancuziskai), olandai, vienas argentinietis, brazilas (Matheus). Kita diena aisku pravaiksciojom! Nezinau geresnio budo pazinti miesta negu tiesiog vaikscioti non-stop, kol kojos istinsta, o klubai issinarina. Ir tiesa sakant negaliu kitaip. Pirmos dvi dienos visada buna intensyvus vaiksciojimas pirmyn atgal, o kitas dienas gali tiesiog atsipalaiduoti (arba ne). Dar Romoj budama pajutau toki keista palengvejima, kurio net nezinojau, kad man taip reikejo. Gera buti suprastai ir paciai suprasti! Napolyje visada bandau italiskai veblenti, o napolio akcento nors uzmusk neimanoma suprasti (net italai nesupranta). Romoje ne tik, kad bendravau su zmonem, kurie puikiai kalba angliskai, bet ir ta italu kalba daug paprastesne atrodo. Dar viena priezastis, kodel mane galima vadinti Ragana- pasakyk ir issipildys. Pasnekejom su Matheus, kad butu fainai nueiti i Opera! Kita diena, prie Panteono (beieskant kur pigiai pavalgyt), viena mergina sustabde mane, duoda skrajute ir sako: ateikit siandien vakare i opera! Verdis, mocertas ir t.t., tik 15€ studentams. Tada tiesiog vaiksciojau kazkur gatvelemis, pagalvojau, kad fainai butu vel pamatyti tuos senuosius Romos griuvesiu.. Bam, gatveles prasiveria ir as atsiduriu tiesiai pries tuos griuvesius. Net fed-ex negaletu greiciau pristatyti savo uzsakymu..

napolitan gang

Čia gyvenu mišrioj šeimoj, tačiau didžioji dalis yra italai. Mano kambariokė- vengrė Timea (25m), kuri yra toks keistas ERAMUS'as visai nelinkęs bendrauti. Ją valgančią dažniausiai esu mačiusi tik aš, o ir aš mačiau tik kokius tris kartus. Timi visada atsikelia 8h, kol visi dar miega, o dauguma yra tik neseniai atsigulę, pavalgo (tikriausiai.. niekas nežino) ir visą laiką sėdi kambaryje prie kompo. Pietus irgi pavalgo kažkokiu būdu taip, kad niekas nemato, o vakarienės lyg ir nemačiau valgant. Iš tiesų, tai mistika ji yra. Mes nesam tikri ar Timi iš viso pažįsta visus buto gyventojus, nes ji su mumis niekada nebūna, nebendrauja ir nevalgo, kadangi mes vakarieniaujam apie 20-22h, o kartais net vėliau, tuo tarpu kai Timi po 18h jau nebevalgo. Žodžiu yra visiškai nesuprantama, ko ji čia atvažiavo, nes iš namų išeina tik iki supermarketo. Dar žinoma yra Giuseppe, kuris yra vyriausias(apie 45m).Jis vienas tų tipiškų italų, mamyčių berniukų, kurie niekada neišsikrausto iš namų. Bet jis iš Sicilijos, o dabar dirba Napolyje, tai paliko mamos gūžta (kokiais 30 metų per vėlai, bet čia ne mano reikalas..) ir dabar bando daryti perestroiką čia. Giuseppe toksai labai senoviškai itališkai tikintis, bet bent jau mums neperša tų savo Marijos paveiksliukų ir meldimosi prieš valgį. Tiesą sakant smagu stebėti (kol dar neįkyrėjo) visus tuos jo mažus įpročius. Timi ir Giuseppe- du legendiniai mūsų klano gyventojai, kurie truputi atsiskyrėliai, o visi kiti savotiškai pačiuožę ir nors prie širdies dėk. Su Giuseppe gyvena Luca (30m), kuris yra iš Napolio ir studijuoja genetiką. Trečiam aukšte gyvenantys Silvia, Adriano ir Marco (22m) studijuoja meną. Jų pagrindinis dalykas yra skulptūra, bet ko jie ten tik nedaro... Silvia pvz labai gražiai tapo (jos tėtis- dailininkas, mama irgi menininkė). O paskutinis gyventojas- Gino (23m), kuris nesu tikra ką, bet kažką baigė ir dabar ieško darbo. Tiesą sakant pradžioje aš ji vadindavau gino.translate.com , nes jis daugiausiai iš jų visų moka angliškai (aiškų tas daugiausiai- tai tiek pat kiek mano močiutė, bet vis tiek..) ir pradžioje padėdavo mums visiems susišnekėti. Nelabai patogu yra tai, jog čia visi kalba ne italiano, o napolitano. Tas Napolio dialektas yra toks tirštas ir taip stipriai skiriasi nuo italų kalbos, kad net italai iš kitų regionų jų nesupranta. Kažkas panašaus kaip prancūzų kalba Kvebeke. Gaila, kad neturim bendros nuotraukos, todėl įdedu ką turiu. Mes su Silvia vaipomės, o visi kiti- makaronus gamina.

eiliniai nustebimai

Man iš ties sunku ką nors parašyti ir papasakoti, nes daug visko įvyksta kiekvieną dieną, bet viskas po truputi tampa taip įprasta, kad net keista apie tai rašyti, lyg toks dalykas (kaip pavydžiui kasdienis bandymas nebūti parblokštam motorolerio) būtų stebinanti naujiena. Prieš porą dienų savo kailiu patyriau kaip stipriai italai myli maistą ir kiek daug jie valgo sekmadieniais. Giuseppe pagamino makaronus, kuriuos suvalgius jau jaučiausi daugiau nei soti, o tada žiūriu- ateina dar su lėkštėm prikrautom kepsnių ir bulvių košės su grybais! Aš šiaip ne taip iš mandagumo susigrūdau pusę tos porcijos, bet daugiau nei per kur negalėjau, o mano italai ne tai, kad viską suvalgė, bet dar ir makaronus, ir mėsą užsikando su riekėmis ciabattos. Giuseppe dar apelsinų porą po to kaip balandis susipurtė lyg niekur nieko ir tikrai neatrodė persivalgęs. Kažkaip po to net vakarienės nesinorėjo. Labai keistai iš pradžių dar atrodė visi tie vaikai važinėjantys motoroleriais, bet dabar jau net nebestebina kai pamatai motoroleriu važiuojančius iki mokyklinio amžiaus vaikus, ne tik kad be šalmų, bet ir vos ne stovinčius ant sėdynių (nuotraukoje įsižiūrėjus matosi ant motorolerio sėdinčios dvi moterys ir du vaikai-vienas priekyje laikosi už vairo, kitas sėdi per vidurį. Kažkurią dieną mačiau du apie 8-9m berniukus vienus važiuojančius motoroleriu ir žinoma apie šalmus net nėra kalbos. Čia kelių saugumas niekam neįdomus. Kaip man Lietuvoje draugai sakydavo neit per gatvę degant raudonai, tai čia iš pradžių sakydavo- o ko tu lauki? Bet dabar jau pripratau, kad nereikia laukti tos žalios, nes jos arba niekada nesulauksi arba šiaip juokingai atrodysi belaukdamas. Ir šiaip įgauni tokius instinktus kaip lūšies, kai viską aplinkui intensyviau girdi ir jauti, nes kitaip nežinotum kada pasitraukti į šoną pro šalį pralekiant motoroleriui (tose mažytėse gatvelėse tikrai nėra jokių šaligatvių). Dar savo kailiu pajutau, kad labiausiai Napolyje reikia bijoti vaikų, o ne kokių užpuolikų, kurie yra tik mitas. Vasario 12 d vyko karnavalas, kuris yra labai populiarus visoj Italijoj (kažkas panašaus į Užgavėnes) ir diena, prieš pat grįžtant namo, susitikau kokius tris mažius (iki 9m), kurie man praeinant pradėjo purkšti į veidą ir plaukus tokias baltas putas. Gerai, kad ten paprastos skutimosi putos ar kažkas panašaus, kurios nei graužia, nei ką, tik šiaip nemalonus jausmas ir paskui reikia visą tai nusiplauti. Juokingiausia, kad aplinkiniai net neatrodė nustebę, o keli italai išėję iš greta esančios kavinės nuvijo tuos vaikus, atnešė servetėlių, kad nusivalyčiau, tik gūžtelėjo pečiais ir sako: "karnavalas..."

la mia casa è la tua casa

Namai namučiai. Gyvenam čia kaip viena didelė ir išprotėjusi šeima. Kartu ir tvarkomės, ir valgom, ir tūsinamės, ir šiaip vienas iš kito juokiamės. Nesvarbu, kad jie nekalba angliškai, aš beveik nekalbu itališkai, pasirodo vienas kito supratimui žodžiai nėra būtinas elementas, o man visada sakė, kad mano mimikos išraiškingesnės nei "normalių" žmonių ( kad ir ką tai reikštų ). Mūsų butas net trijų aukštų, kas skamba labai prašmatniai, bet iš tiesų, tai mūsų casa nėra jau tokia didelė. Pirmam aukšte- valgomasis ir virtuvė, o šalia jos tualetas su stebuklingu veidrodžiu. O stebuklingas jis yra todėl, kad jame atrodai kokiais 5kg plonesnis (kamera prideda 5kg, o tas veidrodis juos numeta) ir tai yra tiesiog baisu, nes pažiūri į tą veidrodį (kuris yra šalia VIRTUVĖS) ir galvoji: "blemba, gerai atrodau, tikrai galiu leisti sau picą šį vakarą", o tada vakare grįžti į savo kambarį ir ten pamatai visą tiesą apie ryklį/banginį ). Antram aukšte yra mano su Timi ir Luca's su Giuseppe kambariai, mažytis salionas su TV ir du vonios kambariai (vienas vaikinams, kitas merginoms). O trečiam aukšte dar du kambariai, kuriuose gyvena Marco su Gino ir Andriano su Silvia. Žodžiu iš viso mes esam aštuoniese, bet kažkaip neatrodo, kad mūsų tiek daug, nes beveik niekada nebūnam visi vienu metu namuose, dažniausiai būnam keturiese ar penkiese. Vaizdas iš mano balkono -tipiškas vaizdas pro langą Napolio centre. Beje, labai fainas tas švarių skalbinių kvapas, kai ryte eini tomis mažomis gatvelėmis, o Napolyje beveik visos gatvės yra mažos.

nes Italija yra Italija

Italija yra nuostabi dėl tiek daug dalykų, kad net sunku juos suskaičiuoti, bet per šias kelias dienas labiausiai patiko šie. nr.1 stipriausia kava 24/7. Net nesvarbu ar jau po vidurnakčio:

nr.2 skaniausi pasaulyje pica, vos už kelis eurus:

nr.3 nesvarbu ar namie, ar darbe ir ar esi erasmus koordinatore, nuo destkopo į tave žiūri arba futbolininkas arba pusnuogis plaukikas:

nr.4 metro stotelė gali atrodyti ir šitaip (ar tikrai Neapolis toks jau nešvarus?)

nr.5 žmonėms patinka sukelti kitiems šypseną. Nežinau kaip kitaip paaiškinti tokius dalykus gatvėje:

ciao bella Italia!

Per pastarąsias 6 dienas tiek daug nutiko, kad net sunku surikiuoti mintis ir rišliai dalį visos šitos beprotybės papasakoti. Viskas prasidėjo ko gero dieną iki išvykimo, kai mane be proto nustebino surengtas surprise party. As taip nuoširdžiai nieko nesitikėjau, kad patikėjau visais kambariokių melais apie negalėjimą susikeisti pamainos darbe ir sprogusius vamzdžius. Vidury žiemos, įsispyrusi kedus ir užsimetusi pavasarinį švarkelį sėdau i taxi ir per kelioliku minučių jau buvau oro uoste. Prieš sėdant į lėktuvą, nepaisydama jau apsirengtų džinsų ir megztinio, užsimaukšlinau dar pora suknelių, keletą megztinių ir pan, nes lagaminas vis dar svėrė kilogramu per daug. Juokingiausia, kad prieš pat lipant į lėktuvą, stiuardesės tikrino tiktai lagaminų apimtis ir jų net nesvėrė, todėl visas mano vargas ir basutės už dzinsų juosmens buvo niekam neįdomios. Skrendant lėktuvų mačiau nuostabiausią vaizdą kokį galima įsivaizduoti- kalnus! Ir ne šiaip kalnus, o toliau nei akis galinčias aprėpti (net sėdint lėktuve) ALPES! Apsnigtos, uolėtos, vingiuotos.. Iš karto užsinorėjau slidinėti.. O prieš pat besileidžiant Romoje, matėsi ir Koliziejus ir visi kiti senoviniai Romos stebuklai, todėl užskaičiau tai kaip trumpą sightseeing ir nulėkiau tiesiai į traukinių stotį. O ji aišku- didesnė už Vilniaus oro uostą! Savo laužyta italų kalba pasiklausiau kur nusipirkti bilietą į Neapolį, o vėliau suvalgiau nuostabaus skanumo itališką picą (tiksliau picos gabaliuką, kuris nesuprantu kur (turint galvoje jo dydį) talpina visą tą sotumą ir skanumą). Patarimas keliausiantiems į Italiją- niekada neikite picos valgyti į kavinę, kai daug skanesnę ir pigesnę galite gauti kioskelyje tiesiog gatvėje. Gal dėl to as turėjau tokią prastą nuomonę apie itališką picą. Kiek teko ją valgyti, visada tai darydavome kavinėse. Iš visų šokiruojančių Italijos ypatumų, traukinys buvo ko gero pirmas. Ir mane pribloškė tikrai ne jo išvaizda, bet kiekis žmonių kuris ten grūdosi. Esat matę tuos indiškus autobusus, kur zmonės virsta pro langus? Tai čia buvo kažkas panašaus. Pirmą kelionės pusę prasėdėjau ant savo nestabiliai linguojančio lagamino, o vėliau visa laimė daug kas išlipo ir atsirado pakankamai vietos visiems susėsti. O Neapolis tai yra nuostabus!!! Ypač dabar. Kažkokiu tai būdu jaučiuosi kaip namie. Tik namie niekas nešaukia „Ciao bella“- čia subtili užuomina namiškiams beja, nes aš nieko prieš. O jei rimtai, tai tas „Ciao bella“ būna visai nieko pirmas penkias minutes, paskui pradedi jaustis lyg būtum veidą kažkuo išsitepliojusi. Žodžiu Napolis pasitiko su triukšmu ir pilnomis šiukšlių gatvėmis. Nusigavau iki hostelio, kuriame dirba faini jauni žmonės, o tada prisėdau prie kompo ir parašiau lietuvei Agnei, kuri man buvo parašius prieš porą savaičių ir sakius, kad gyvena Napolyje. Labai juokinga buvo, kai pasirodė, jog ji gyvena kitoj pusėj hostelio. Prigąsdino mane kiek galėjo, tačiau bent jau kol kas nei man čia baisu, nei vaikai spardo, nei šiaip kažkokio blogumo nematau. Pirmas dienas daug streso sukėlė buto ieškojimas (mokėti 15 eurų už naktį nėra daug, bet jei taip reiktų mokėti mėnesį laiko, tai būtų ne kažką), o dar nuėjau į universitetą ir ten sako- mokslai prasideda tai mažiausiai už mėnesio ir nesvarbu, kad man jie kvietimą siuntė vasario pirmai dienai, o nuo to juk stipendija priklauso! Tai čia buvo du didžiausiai stresoriai ir mane net pykino nuo to streso, kai nežinai ar užteks pinigų ar viską per pirmą mėnesį išleisi. Bet dabar viskas susitvarkė, užsiregistravau universitete, susiradau butą Napolio centre (skyrelis „Įdomūs faktai“- butai Napolio centre yra pigesni, nei už miesto, nes centras yra vargšiukas, o toliau nuo jo- geresni rajonai ir dar su vaizdu, nes aplinkui kalnai, todėl ten gyventi brangiau), žodžiu vėl gyvensiu netoli universiteto, dar plius netoli jūros (!!!!) ir tarp krūvos studentų, nes studentų koncentracija didžiausia yra būtent in centro storico. Butas labai geros būklės, bet svarbiausia, kad iš viso gyvensime septyniese- aš, vengrė, o visi kiti italai, kurie beveik nešneka angliškai, todėl tikrai greitai prasilaušiu ir pradėsiu kalbėti itališkai. Ir šiaip visi labai faini. Niekas dėl nieko nestresuoja, rūko virtuvėj (tiesa, mano kambarys- su balkonu) ir problemų nemato. Yra trys vonios- viena apačioj (butas per tris aukštus), o kitos dvi mūsų- aukšte. Viena vonia vaikinams, kita- merginoms, tai labai patogu. Dar gerai, kad aš truputi biški chameleonas esu ir jau prie visko pripratau, net prie vis bandančių tave partrenkti motorolerių ir dabar labai gera čia. Italai sako, kad i Napolį atvažiavęs verki du kartus- kai tik atvažiuoji ir kai reikia išvykti. Iš tikrųjų čia kultūrinis šokas ne mažas, ypač visokiems prancūzams, japonams, vokiečiams ir kitiems prie tvarkos pripratusiems žmogams, o turkams ir man, tai čia ROJUS :)