napolitan gang

Čia gyvenu mišrioj šeimoj, tačiau didžioji dalis yra italai. Mano kambariokė- vengrė Timea (25m), kuri yra toks keistas ERAMUS'as visai nelinkęs bendrauti. Ją valgančią dažniausiai esu mačiusi tik aš, o ir aš mačiau tik kokius tris kartus. Timi visada atsikelia 8h, kol visi dar miega, o dauguma yra tik neseniai atsigulę, pavalgo (tikriausiai.. niekas nežino) ir visą laiką sėdi kambaryje prie kompo. Pietus irgi pavalgo kažkokiu būdu taip, kad niekas nemato, o vakarienės lyg ir nemačiau valgant. Iš tiesų, tai mistika ji yra. Mes nesam tikri ar Timi iš viso pažįsta visus buto gyventojus, nes ji su mumis niekada nebūna, nebendrauja ir nevalgo, kadangi mes vakarieniaujam apie 20-22h, o kartais net vėliau, tuo tarpu kai Timi po 18h jau nebevalgo. Žodžiu yra visiškai nesuprantama, ko ji čia atvažiavo, nes iš namų išeina tik iki supermarketo. Dar žinoma yra Giuseppe, kuris yra vyriausias(apie 45m).Jis vienas tų tipiškų italų, mamyčių berniukų, kurie niekada neišsikrausto iš namų. Bet jis iš Sicilijos, o dabar dirba Napolyje, tai paliko mamos gūžta (kokiais 30 metų per vėlai, bet čia ne mano reikalas..) ir dabar bando daryti perestroiką čia. Giuseppe toksai labai senoviškai itališkai tikintis, bet bent jau mums neperša tų savo Marijos paveiksliukų ir meldimosi prieš valgį. Tiesą sakant smagu stebėti (kol dar neįkyrėjo) visus tuos jo mažus įpročius. Timi ir Giuseppe- du legendiniai mūsų klano gyventojai, kurie truputi atsiskyrėliai, o visi kiti savotiškai pačiuožę ir nors prie širdies dėk. Su Giuseppe gyvena Luca (30m), kuris yra iš Napolio ir studijuoja genetiką. Trečiam aukšte gyvenantys Silvia, Adriano ir Marco (22m) studijuoja meną. Jų pagrindinis dalykas yra skulptūra, bet ko jie ten tik nedaro... Silvia pvz labai gražiai tapo (jos tėtis- dailininkas, mama irgi menininkė). O paskutinis gyventojas- Gino (23m), kuris nesu tikra ką, bet kažką baigė ir dabar ieško darbo. Tiesą sakant pradžioje aš ji vadindavau gino.translate.com , nes jis daugiausiai iš jų visų moka angliškai (aiškų tas daugiausiai- tai tiek pat kiek mano močiutė, bet vis tiek..) ir pradžioje padėdavo mums visiems susišnekėti. Nelabai patogu yra tai, jog čia visi kalba ne italiano, o napolitano. Tas Napolio dialektas yra toks tirštas ir taip stipriai skiriasi nuo italų kalbos, kad net italai iš kitų regionų jų nesupranta. Kažkas panašaus kaip prancūzų kalba Kvebeke. Gaila, kad neturim bendros nuotraukos, todėl įdedu ką turiu. Mes su Silvia vaipomės, o visi kiti- makaronus gamina.

eiliniai nustebimai

Man iš ties sunku ką nors parašyti ir papasakoti, nes daug visko įvyksta kiekvieną dieną, bet viskas po truputi tampa taip įprasta, kad net keista apie tai rašyti, lyg toks dalykas (kaip pavydžiui kasdienis bandymas nebūti parblokštam motorolerio) būtų stebinanti naujiena. Prieš porą dienų savo kailiu patyriau kaip stipriai italai myli maistą ir kiek daug jie valgo sekmadieniais. Giuseppe pagamino makaronus, kuriuos suvalgius jau jaučiausi daugiau nei soti, o tada žiūriu- ateina dar su lėkštėm prikrautom kepsnių ir bulvių košės su grybais! Aš šiaip ne taip iš mandagumo susigrūdau pusę tos porcijos, bet daugiau nei per kur negalėjau, o mano italai ne tai, kad viską suvalgė, bet dar ir makaronus, ir mėsą užsikando su riekėmis ciabattos. Giuseppe dar apelsinų porą po to kaip balandis susipurtė lyg niekur nieko ir tikrai neatrodė persivalgęs. Kažkaip po to net vakarienės nesinorėjo. Labai keistai iš pradžių dar atrodė visi tie vaikai važinėjantys motoroleriais, bet dabar jau net nebestebina kai pamatai motoroleriu važiuojančius iki mokyklinio amžiaus vaikus, ne tik kad be šalmų, bet ir vos ne stovinčius ant sėdynių (nuotraukoje įsižiūrėjus matosi ant motorolerio sėdinčios dvi moterys ir du vaikai-vienas priekyje laikosi už vairo, kitas sėdi per vidurį. Kažkurią dieną mačiau du apie 8-9m berniukus vienus važiuojančius motoroleriu ir žinoma apie šalmus net nėra kalbos. Čia kelių saugumas niekam neįdomus. Kaip man Lietuvoje draugai sakydavo neit per gatvę degant raudonai, tai čia iš pradžių sakydavo- o ko tu lauki? Bet dabar jau pripratau, kad nereikia laukti tos žalios, nes jos arba niekada nesulauksi arba šiaip juokingai atrodysi belaukdamas. Ir šiaip įgauni tokius instinktus kaip lūšies, kai viską aplinkui intensyviau girdi ir jauti, nes kitaip nežinotum kada pasitraukti į šoną pro šalį pralekiant motoroleriui (tose mažytėse gatvelėse tikrai nėra jokių šaligatvių). Dar savo kailiu pajutau, kad labiausiai Napolyje reikia bijoti vaikų, o ne kokių užpuolikų, kurie yra tik mitas. Vasario 12 d vyko karnavalas, kuris yra labai populiarus visoj Italijoj (kažkas panašaus į Užgavėnes) ir diena, prieš pat grįžtant namo, susitikau kokius tris mažius (iki 9m), kurie man praeinant pradėjo purkšti į veidą ir plaukus tokias baltas putas. Gerai, kad ten paprastos skutimosi putos ar kažkas panašaus, kurios nei graužia, nei ką, tik šiaip nemalonus jausmas ir paskui reikia visą tai nusiplauti. Juokingiausia, kad aplinkiniai net neatrodė nustebę, o keli italai išėję iš greta esančios kavinės nuvijo tuos vaikus, atnešė servetėlių, kad nusivalyčiau, tik gūžtelėjo pečiais ir sako: "karnavalas..."

la mia casa è la tua casa

Namai namučiai. Gyvenam čia kaip viena didelė ir išprotėjusi šeima. Kartu ir tvarkomės, ir valgom, ir tūsinamės, ir šiaip vienas iš kito juokiamės. Nesvarbu, kad jie nekalba angliškai, aš beveik nekalbu itališkai, pasirodo vienas kito supratimui žodžiai nėra būtinas elementas, o man visada sakė, kad mano mimikos išraiškingesnės nei "normalių" žmonių ( kad ir ką tai reikštų ). Mūsų butas net trijų aukštų, kas skamba labai prašmatniai, bet iš tiesų, tai mūsų casa nėra jau tokia didelė. Pirmam aukšte- valgomasis ir virtuvė, o šalia jos tualetas su stebuklingu veidrodžiu. O stebuklingas jis yra todėl, kad jame atrodai kokiais 5kg plonesnis (kamera prideda 5kg, o tas veidrodis juos numeta) ir tai yra tiesiog baisu, nes pažiūri į tą veidrodį (kuris yra šalia VIRTUVĖS) ir galvoji: "blemba, gerai atrodau, tikrai galiu leisti sau picą šį vakarą", o tada vakare grįžti į savo kambarį ir ten pamatai visą tiesą apie ryklį/banginį ). Antram aukšte yra mano su Timi ir Luca's su Giuseppe kambariai, mažytis salionas su TV ir du vonios kambariai (vienas vaikinams, kitas merginoms). O trečiam aukšte dar du kambariai, kuriuose gyvena Marco su Gino ir Andriano su Silvia. Žodžiu iš viso mes esam aštuoniese, bet kažkaip neatrodo, kad mūsų tiek daug, nes beveik niekada nebūnam visi vienu metu namuose, dažniausiai būnam keturiese ar penkiese. Vaizdas iš mano balkono -tipiškas vaizdas pro langą Napolio centre. Beje, labai fainas tas švarių skalbinių kvapas, kai ryte eini tomis mažomis gatvelėmis, o Napolyje beveik visos gatvės yra mažos.

nes Italija yra Italija

Italija yra nuostabi dėl tiek daug dalykų, kad net sunku juos suskaičiuoti, bet per šias kelias dienas labiausiai patiko šie. nr.1 stipriausia kava 24/7. Net nesvarbu ar jau po vidurnakčio:

nr.2 skaniausi pasaulyje pica, vos už kelis eurus:

nr.3 nesvarbu ar namie, ar darbe ir ar esi erasmus koordinatore, nuo destkopo į tave žiūri arba futbolininkas arba pusnuogis plaukikas:

nr.4 metro stotelė gali atrodyti ir šitaip (ar tikrai Neapolis toks jau nešvarus?)

nr.5 žmonėms patinka sukelti kitiems šypseną. Nežinau kaip kitaip paaiškinti tokius dalykus gatvėje:

ciao bella Italia!

Per pastarąsias 6 dienas tiek daug nutiko, kad net sunku surikiuoti mintis ir rišliai dalį visos šitos beprotybės papasakoti. Viskas prasidėjo ko gero dieną iki išvykimo, kai mane be proto nustebino surengtas surprise party. As taip nuoširdžiai nieko nesitikėjau, kad patikėjau visais kambariokių melais apie negalėjimą susikeisti pamainos darbe ir sprogusius vamzdžius. Vidury žiemos, įsispyrusi kedus ir užsimetusi pavasarinį švarkelį sėdau i taxi ir per kelioliku minučių jau buvau oro uoste. Prieš sėdant į lėktuvą, nepaisydama jau apsirengtų džinsų ir megztinio, užsimaukšlinau dar pora suknelių, keletą megztinių ir pan, nes lagaminas vis dar svėrė kilogramu per daug. Juokingiausia, kad prieš pat lipant į lėktuvą, stiuardesės tikrino tiktai lagaminų apimtis ir jų net nesvėrė, todėl visas mano vargas ir basutės už dzinsų juosmens buvo niekam neįdomios. Skrendant lėktuvų mačiau nuostabiausią vaizdą kokį galima įsivaizduoti- kalnus! Ir ne šiaip kalnus, o toliau nei akis galinčias aprėpti (net sėdint lėktuve) ALPES! Apsnigtos, uolėtos, vingiuotos.. Iš karto užsinorėjau slidinėti.. O prieš pat besileidžiant Romoje, matėsi ir Koliziejus ir visi kiti senoviniai Romos stebuklai, todėl užskaičiau tai kaip trumpą sightseeing ir nulėkiau tiesiai į traukinių stotį. O ji aišku- didesnė už Vilniaus oro uostą! Savo laužyta italų kalba pasiklausiau kur nusipirkti bilietą į Neapolį, o vėliau suvalgiau nuostabaus skanumo itališką picą (tiksliau picos gabaliuką, kuris nesuprantu kur (turint galvoje jo dydį) talpina visą tą sotumą ir skanumą). Patarimas keliausiantiems į Italiją- niekada neikite picos valgyti į kavinę, kai daug skanesnę ir pigesnę galite gauti kioskelyje tiesiog gatvėje. Gal dėl to as turėjau tokią prastą nuomonę apie itališką picą. Kiek teko ją valgyti, visada tai darydavome kavinėse. Iš visų šokiruojančių Italijos ypatumų, traukinys buvo ko gero pirmas. Ir mane pribloškė tikrai ne jo išvaizda, bet kiekis žmonių kuris ten grūdosi. Esat matę tuos indiškus autobusus, kur zmonės virsta pro langus? Tai čia buvo kažkas panašaus. Pirmą kelionės pusę prasėdėjau ant savo nestabiliai linguojančio lagamino, o vėliau visa laimė daug kas išlipo ir atsirado pakankamai vietos visiems susėsti. O Neapolis tai yra nuostabus!!! Ypač dabar. Kažkokiu tai būdu jaučiuosi kaip namie. Tik namie niekas nešaukia „Ciao bella“- čia subtili užuomina namiškiams beja, nes aš nieko prieš. O jei rimtai, tai tas „Ciao bella“ būna visai nieko pirmas penkias minutes, paskui pradedi jaustis lyg būtum veidą kažkuo išsitepliojusi. Žodžiu Napolis pasitiko su triukšmu ir pilnomis šiukšlių gatvėmis. Nusigavau iki hostelio, kuriame dirba faini jauni žmonės, o tada prisėdau prie kompo ir parašiau lietuvei Agnei, kuri man buvo parašius prieš porą savaičių ir sakius, kad gyvena Napolyje. Labai juokinga buvo, kai pasirodė, jog ji gyvena kitoj pusėj hostelio. Prigąsdino mane kiek galėjo, tačiau bent jau kol kas nei man čia baisu, nei vaikai spardo, nei šiaip kažkokio blogumo nematau. Pirmas dienas daug streso sukėlė buto ieškojimas (mokėti 15 eurų už naktį nėra daug, bet jei taip reiktų mokėti mėnesį laiko, tai būtų ne kažką), o dar nuėjau į universitetą ir ten sako- mokslai prasideda tai mažiausiai už mėnesio ir nesvarbu, kad man jie kvietimą siuntė vasario pirmai dienai, o nuo to juk stipendija priklauso! Tai čia buvo du didžiausiai stresoriai ir mane net pykino nuo to streso, kai nežinai ar užteks pinigų ar viską per pirmą mėnesį išleisi. Bet dabar viskas susitvarkė, užsiregistravau universitete, susiradau butą Napolio centre (skyrelis „Įdomūs faktai“- butai Napolio centre yra pigesni, nei už miesto, nes centras yra vargšiukas, o toliau nuo jo- geresni rajonai ir dar su vaizdu, nes aplinkui kalnai, todėl ten gyventi brangiau), žodžiu vėl gyvensiu netoli universiteto, dar plius netoli jūros (!!!!) ir tarp krūvos studentų, nes studentų koncentracija didžiausia yra būtent in centro storico. Butas labai geros būklės, bet svarbiausia, kad iš viso gyvensime septyniese- aš, vengrė, o visi kiti italai, kurie beveik nešneka angliškai, todėl tikrai greitai prasilaušiu ir pradėsiu kalbėti itališkai. Ir šiaip visi labai faini. Niekas dėl nieko nestresuoja, rūko virtuvėj (tiesa, mano kambarys- su balkonu) ir problemų nemato. Yra trys vonios- viena apačioj (butas per tris aukštus), o kitos dvi mūsų- aukšte. Viena vonia vaikinams, kita- merginoms, tai labai patogu. Dar gerai, kad aš truputi biški chameleonas esu ir jau prie visko pripratau, net prie vis bandančių tave partrenkti motorolerių ir dabar labai gera čia. Italai sako, kad i Napolį atvažiavęs verki du kartus- kai tik atvažiuoji ir kai reikia išvykti. Iš tikrųjų čia kultūrinis šokas ne mažas, ypač visokiems prancūzams, japonams, vokiečiams ir kitiems prie tvarkos pripratusiems žmogams, o turkams ir man, tai čia ROJUS :)